Pusiaužiemis

Girios pasakų daug seka,
Jau užpustė pūgos taką.
Gal eglaitė pasakys,
Kur pasislėpė lokys?

Rudakailis nulingavo
Ten, žiemot, – į urvą savo.
Jis, kol vėtra žeria sniegą,
Čiulpia leteną per miegą.

Ir sapnuoja, koks gardus
Koriais varvantis medus!

                      Sausio 27 – osios rytas sukvietė mus į šventinį rytmetį, kuris skirtas pusiaužiemiui paminėti. Kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą šią dieną ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną. Labai svarbu, kad iš miego pabudusi meška, nesugalvotų dar kiek pamiegoti, o šito jai neleido padaryti draugas Mikis, tiesa, pažadinti mešką pasirodo ne juokai – Mikis kuteno jai letenas, žnaibė nosį, bet meška giliai miegojo žiemos miegu. Čia Mikiui padėjo žadintuvas, kuris savo garsu visą mišką sukėlė ant kojų, tad ir meška, kaip mat pasikėlė iš miego. Mikis nenustigo vietoje: jis norėjo žaisti, pajusti žiemos teikiamas pramogas, tad tingią mešką pakvietė į mišką pažiūrėti kiek susirinko draugų, kurie nori žiemos linksmybių. Vaikai pamažu tingią mešką išjudino: visi kartu padarė mankštą, šoko ratelius, dainavo daineles ir net eiles deklamavo, o kai meškinas pasijautė pavargęs dar ir medaus pasiūlė, kuris meškinui labai patiko. Pažaidusi su vaikais meška nuvargusi grįžo į savo guolį laukti pavasario. O Mikis išskubėjo ją palydėti: numovė batus, apklostė, prigulė šalia ir pats net nepajuto kaip pasinėrė į miego karalystę. Abu draugai susitarė sulaukę pavasario vėl žaisti ir išdykauti, bei dovanoti vienas kitam džiugias emocijas.